Inga Bajalytė-Petkuvienė – Disleksijai draugiškos mokyklos „D & D School” steigėja ir vadovė
Vaikystėje mokytojai man davė pravardę „gyvsidabris“, nes man buvo be galo sunku išbūti „įkalintai suole“. Per itin nuobodžias pamokas mano visą vaikišką esybę užtvindydavo nevilties jausmas, kad pamoka niekada nesibaigs. Sėdėdavau sukaustyta baimės ir spoksodavau į tiksintį laikrodį, kurio rodyklės tarsi tyčia judėdavo itin lėtai. Mokytojams buvau protinga, bet išsiblaškiusi ir išdykusi mergiotė, kuri, anot jų, galėtų tiek daug pasiekti JEIGU tik nugalėtų viduje tūnantį „tinginį“. Tuomet aš nežinojau to, ką žinau dabar. Žinau, kad aš turiu DISLEKSJĄ. Žinau ir nenoriu niekur nuo jos pabėgti. Atvirkščiai, disklesijai esu dėkinga už buvimą kitokia, už gebėjimą kitaip mąstyti, už stiprią intuiciją, už kūrybiškumą ir didžiulį norą padėti kitiems. Daugiau nei 20 metų dirbu pedagoginį darbą ir esu tikra, jog disleksija ir mokykliniame suole išgyventi jausmai man yra didžiulė motyvacija kurti tokias pamokas, kurios prabėgtų kaip akimirka, kurių metu vaikai nežiūrėtų į laikrodį viltingai laukdami pamokos pabaigos. Disleksija nėra priešas, ji yra puikus ir ištikimas draugas, tik reikia išmokti su ja draugauti.
Parašykite komentarą