Nuo šeštosios klasės antroji užsienio kalba  mokiniams tampa dar vienu įprastu dalyku tvarkaraštyje. Tačiau vaikams, kurie ir taip patiria skaitymo bei rašymo sunkumų, ji neretai tampa papildomu iššūkiu, reikalaujančiu neproporcingai daug pastangų.

Ne visi tėvai žino, kad tam tikrais atvejais specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys gali mokytis tik vienos užsienio kalbos. Ši galimybė ypač aktuali vaikams, turintiems skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimų.

Dažnai šeimos mano, kad antroji užsienio kalba yra privaloma visiems be išimties. Todėl, net jei vaikui jos mokymasis kelia didelių sunkumų, ieškoma papildomos pagalbos, korepetitorių ar daugiau mokomasi namuose, nežinant, kad ugdymo planas tam tikrais atvejais gali būti pritaikytas.

Ką numato Bendrieji ugdymo planai?

2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų Bendrųjų ugdymo planų 119.6 punkte numatyta, kad mokykla, rengdama specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio mokinio individualų ugdymo planą, gali numatyti, kad jis mokysis tik vienos užsienio kalbos.

Ši galimybė taikoma mokiniams, turintiems:

• klausos sutrikimų;
• įvairiapusių raidos sutrikimų;
• elgesio ir emocijų sutrikimų;
• kalbos ir kalbėjimo sutrikimų;
• skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimų;
• intelekto ar nepatikslintų intelekto sutrikimų;
• bendrųjų mokymosi sutrikimų;
• kochlearinius implantus.

Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir mokiniams, turintiems disleksiją, kai jiems nustatyti skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimai.

Kodėl tai svarbu?

Užsienio kalbos mokymasis apima ne tik žodyno mokymąsi. Reikia įsiminti naują rašybą, tartį, garsų ir raidžių sąsajas, gramatines taisykles.

Vaikams, turintiems skaitymo ir rašymo sutrikimų, šie procesai dažnai reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Mokantis dviejų užsienio kalbų, mokymosi krūvis gali dar labiau išaugti.

Todėl kai kuriais atvejais prasmingiau sutelkti dėmesį į vieną užsienio kalbą ir siekti tvirtesnių jos gebėjimų.

Ar tėvai gali tiesiog atsisakyti antrosios užsienio kalbos?

Ne. Tai nėra automatinė teisė atsisakyti dalyko vien tėvų sprendimu.

Bendruosiuose ugdymo planuose nurodoma, kad mokykla gali numatyti mokymąsi tik vienos užsienio kalbos, rengdama arba peržiūrėdama mokinio individualų ugdymo planą. Todėl sprendimas priimamas atsižvelgiant į konkretaus mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius, specialistų rekomendacijas ir ugdymo situaciją.

Ką daryti tėvams?

Jeigu vaikui nustatyti skaitymo ir (ar) rašymo ar kiti 119.6 punkte nurodyti sutrikimai, verta kreiptis į mokyklą ir:

• aptarti situaciją su specialiuoju pedagogu, Vaiko gerovės komisija ar administracija;
• peržiūrėti pedagoginės psichologinės ar švietimo pagalbos tarnybos rekomendacijas;
• prašyti peržiūrėti vaiko individualų ugdymo planą;
• remtis Bendrųjų ugdymo planų 119.6 punktu ir prašyti apsvarstyti galimybę vaikui mokytis tik vienos užsienio kalbos pateikiant prašymą.

Svarbu vertinti ne vien vaiko pažymius, bet ir tai, kiek pastangų jam reikia mokantis antrosios užsienio kalbos ir kaip šis krūvis veikia bendrą jo mokymąsi.

Galimybė mokytis tik vienos užsienio kalbos nėra „nuolaida“ ar reikalavimų mažinimas. Tai viena iš specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio mokinio ugdymo pritaikymo galimybių, kai siekiama, kad ugdymas kuo geriau atitiktų konkretaus vaiko poreikius ir galimybes.

Teisinis pagrindas: 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų 119.6 punktas.