„Mama, gal geriau neisiu.“ / „Jie juokiasi, kai skaitau.“ /„Aš nenoriu dirbti grupėje.“ / „Manęs niekas nekviečia į gimtadienius.“

Tokius sakinius tyliai pasako  dalis disleksiją turinčių vaikų. Vėliau jie nutyla, atsitraukia vengia klasės veiklų. Nenori skaityti balsu, pradeda sakyti, jog  nekenčia mokyklos, nors iš tiesų nekenčia jausmo, kurį joje patiria.

Kai kalbame apie disleksiją, dažniausiai galvojame apie skaitymo sutrikimus. Tačiau vaikas su DYS dažnai patiria kur kas daugiau nei skaitymo nesklandumus ar raidžių painiojimą.  Labai dažnai kartu atsiranda gėda, socialinis nerimas, žema savivertė ir nuolatinis jausmas, kad esi „blogesnis“ už kitus.

Todėl kalbant apie specifinius mokymosi sutrikimus ir emocinę savijautą svarbu suprasti vieną esminį dalyką: vaikui skauda ne tik dėl klaidų sąsiuvinyje, jam skauda dėl santykio su savimi ir pasauliu.

Kodėl vaikas su disleksija mokykloje dažnai jaučiasi vienišas?

8–12 metų amžius yra labai jautrus socialiniam vertinimui. Vaikai pradeda lyginti save su bendraamžiais, stebi, kas greitesnis, gudresnis, populiaresnis. Mokykloje dauguma veiklų remiasi būtent tais gebėjimais, kurie vaikui su DYS gali būti sunkiausi:
skaitymas balsu, rašymas lentoje, darbas klasės tempu, instrukcijų įsiminimas, greitas reagavimas, atsakinėjimas prieš visą klasę.

Kai vaikas nuolat patiria nesėkmę matomoje aplinkoje, jo savivertė pradeda formuotis ne pagal tai, kas jis yra, o pagal tai, kas jam nesiseka.

Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, turintys disleksiją ar kitų specifinių mokymosi sutrikimų, dažniau patiria socialinį atstūmimą, patyčias, vienišumo jausmą. Dažnai šalia to kartu išryškėja nerimas, emocinis išsekimas, vengiantis elgesys. O taip pat labai dažnai nukenčia vaiko savivertė bei pasitikėįjimas savimi.

Dalis vaikų tampa labai tylūs ir „nematomi“. Kiti – priešingai – ima elgtis impulsyviai, juokauti, trukdyti pamokas. Tačiau abiem atvejais po jų specifiniu  elgesiu dažnai slypi tas pats jausmas: „Aš nesu pakankamas.“

„Vaikas neturi draugų dėl disleksijos“ – ar tai tikrai gali būti susiję?

Taip., ir taip yra daug dažniau, nei suaugusieji pastebi. Vaikui, kuris nuolat jaučiasi lėtesnis, sunkiau įsitraukti į grupines veiklas. Jis gali vengti komandinių užduočių, bijoti suklysti viešai, nesuprasti socialinių situacijų dėl įtampos ar tiesiog būti nuolat pavargęs nuo pastangų „neatsilikti“. Kartais tokie vaikai atrodo užsidarę, labai jautrūs kritikai, bei nevaldantys emocijų. Kartais tiesiog užsidaro ir nebenori su niekuo bendrauti.  Tačiau dažnu atveju tai nėra charakterio bruožas. o  ilgalaikės įtampos pasekmė.

Kai kurie vaikai pradeda manyti, kad su jais „kažkas negerai“ ir tai yra pavojingiausias momentas, į kurį gali nuvesti nuolatinis nesėkmės patyrimas.

Kodėl vasara tokiems vaikams yra ypatingai svarbi?

Mokslo metų metu vaiko nervų sistema dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje. Net jei jis stengiasi, net jei gauna pagalbą, mokykla vis tiek dažnai tampa vieta, kurioje reikia „išgyventi“. Todėl vasara turi tapti ne tik poilsiu, bet ir emocinio atsistatymo laikotarpiu.

Būtent vasarą vaikas gali patirti sėkmę ne akademinėje aplinkoje, užmegzti santykius be pažymių spaudimo bei atrasti savo stiprybes. Tai yra laikas kai vaikui svarbu išmokti geriau suprasti emocijas bei atgauti pasitikėjimą savimi.

Todėl klausimas „kaip padėti vaikui su DYS vasarą“ nėra tik apie užimtumą. Tai klausimas apie emocinį saugumą.

Kūrybinės terapijų galia

Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, rodančių, kad vaikams, patiriantiems mokymosi sunkumų, labai svarbios ne tik akademinės intervencijos, bet ir emocinį reguliavimą stiprinančios veiklos. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą, kurios gali padėti sureguliuoti emocinį foną bei savęs priėmimo mechanizmą.

Teatro terapija. Teatro terapija vaikams suteikia galimybę būti priimtiems ne per akademinius gebėjimus, o per kūrybą, judesį, emociją ir santykį. Vaikai mokosi atpažinti emocijas, saugiai jas išreikšti, bendradarbiauti, girdėti kitą, drąsiau kalbėti grupėje.

Svarbiausia – čia nėra „neteisingo atsakymo“. Vaikui, kuris mokykloje nuolat bijo suklysti, tai tampa milžinišku emociniu palengvėjimu.

Meno terapija. Dalis vaikų apie savo sunkumus nekalba žodžiais. Tačiau juos išreiškia piešiniuose, spalvose, simboliuose, judesyje. Meno terapija padeda mažinti įtampą, stiprinti savivertę, geriau suprasti save, saugiai išreikšti emocijas, kurti pozityvų santykį su savo vidiniu pasauliu.

Vaikui, kuris dažnai girdi, ką daro blogai, kūrybinė erdvė tampa vieta, kurioje jis pagaliau gali patirti: „Man pavyksta.“

Kaniterapija. Bendravimas su šunimis mažina streso lygį ir padeda vaikams jaustis saugiau. Tyrimai rodo, kad gyvūnų asistuojamos veiklos gali mažinti nerimą, skatinti socialinį įsitraukimą ir emocinį atsipalaidavimą. Vaikams, kurie jaučiasi nuolat vertinami, gyvūnas dažnai tampa saugiausiu santykiu. Gyvūnai nekritikuoja, nelygina ir neskubina.

Ir kartais būtent nuo tokio santykio prasideda vaiko atsivėrimas pasauliui.

Ką tėvai gali padaryti jau dabar?

1. Nebesieti vaiko vertės su rezultatu

Vaikui labai svarbu girdėti: „Matau, kaip stengiesi.“/ „Tu nesi tavo klaidos.“ / „Skaitymo sunkumai neapibrėžia tavo vertės.“

2. Ieškoti vietų, kuriose vaikas gali patirti sėkmę

Tai gali būti kūryba, teatras, muzika, gyvūnai, sportas, konstravimas, gamta, stovyklos.  Vaikui būtina patirti save ne tik „mokinio“ vaidmenyje.

3. Mažinti nuolatinį koregavimą

Kai vaikas nuolat taisomas, jo nervų sistema pradeda gyventi budėjimo režimu. Kartais santykiui daug svarbiau ryšys nei dar viena ištaisyta klaida.

4. Padėti kurti draugystes mažose grupėse

Didelės grupės jautriems vaikams dažnai kelia įtampą. Mažesnė, saugi aplinka leidžia atsiskleisti daug natūraliau.

„DYSLEXIA dienos stovykla 2026“ – vieta, kur vaikas gali būti savimi

 „DYSLEXIA dienos stovykla 2026“ jau tradiciškai kviečia vaikus su DYS vasarą leisti kartu.  Tai vasaros dienos stovykla vaikams, patiriantiems DYS iššūkius – disleksiją, disgrafiją, dėmesio, kalbos ar kitus specifinius mokymosi sunkumus.

Stovykla vyks:

• Vilniuje, A. Jakšto g. 14,
• rugpjūčio 10–14 d. ir 17–21 d.,
• nuo 9 iki 17 val.

Vienu metu stovykloje dalyvaus ne daugiau kaip 10 vaikų. Tai leidžia individualiai atliepti kiekvieno vaiko poreikius, jautrumus ir emocinęs avijautą. Su vaikais dirbs DYSLEXIA centro specialistės (psichologė, logopedės/spec.pedagogės) bei kviestiniai svečiai – aktorė Daiva Rudytė (teatro terapija) ir dailininkė Jolita Skėrytė (meno terapija).

Svarbiausia šios stovyklos idėja – ne „taisyti“ vaiką, o padėti jam patirti saugumą, ryšį ir sėkmę.
REGISTRACIJA į STOVYKLĄ