Lietuvos aklųjų bibliotekoje pirmą kartą vyko „Dyslexia centro“ organizuota vasaros dienos stovykla vaikams, turintiems skaitymo sutrikimą. Disleksija paliečia iki 7 proc. visos populiacijos – tarp 15 mokinių pasitaikys bent vienas, kuriam sunku mokytis skaityti. Vaikas sunkiai atpažįsta raides, sunkiai susieja raidę su garsu, sunkiai dėlioja raides į skiemenis, skiemenis į žodžius, žodžius – į sakinius… Nenuostabu, kad tekstą suprasti sudėtinga, o skaitymas neteikia jokio džiaugsmo. Beje, suaugus disleksija niekur nedingsta – su ja reikia išmokti gyventi.

Stovyklos veiklose – daug įvairių spalvų

„Labai džiaugiuosi, kad ledai pajudėjo – pirmą kartą Lietuvoje vyko tokia stovykla!”, teigia Jurgita Pocienė, „Dyslexia centro“ įkūrėja ir mama, auginanti disleksiją turinčią dukterį. „Ačiū Vilniaus miesto savivaldybei už suteiktą dalinę paramą, ir, žinoma, labai džiaugiamės partneryste su Lietuvos aklųjų biblioteka. Vaikai ne tik dvi savaites šurmuliuos bibliotekos erdvėse, bet ir dalyvaus bibliotekos dovanojamose edukacijose!”

„Stovykla, į kurią kvietėme 9-12 metų vaikus, vyko dvi pamainas po penkias dienas. Programa – labai spalvinga“, papildė Dalia Balčytytė, disleksijos veiklų bibliotekoje koordinatorė. „Kadangi skaitymas ir knyga nėra patys geriausi šių vaikų draugai, stovyklai pasirinkta vieta nėra atsitiktinė. Kartu su „Dyslexia centru“ parengtuose edukaciniuose užsiėmimuose mėginome prisijaukinti knygą: vyko garsinio skaitymo užsiėmimai su biblioterapijos elementais „Ką daryti, kai pykstu“, o susidraugauti su spausdintu žodžiu vaikams padėjo garsinės knygos, saugomos virtualioje platformoje elvis.labiblioteka.lt. Vyko kaniterapijos seansai, konstravimo užsiėmimai, vaikai žaidė bibliotekos pievoje – nes biblioteka jau seniai nebe ta vieta, kur reikia tik tyliai sėdėti ir skaityti.“

„Stovyklos pabaigą vainikavo „Naktis bibliotekoje“: žiūrėjome filmą su garsiniu vaizdavimu (tokie filmai skirti neregiams, tačiau kiek daug jie duoda reginčiam žmogui!), tarp knygų lentynų ieškojome paslėptų lobių, tamsoje, tūnodami miegmaišiuose, klausėmės šiurpių istorijų – biblioteka gali būti puikus nuotykis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“, pasakojo stovyklos programoje aktyviai dalyvavusi Dalia.

„Disleksiją turintiems vaikams ne visada paprasta susirasti draugų“

Eglė, mama, auginanti disleksiją turintį sūnų, labai apsidžiaugė, „Dyslexia centro“ feisbuko paskyroje aptikusi kvietimą registruotis į stovyklą. „Esu ne tik mama, bet ir pedagogė, todėl dvigubai sveikinu ir palaikau tokias iniciatyvas. Disleksiją patiriantys vaikai tarp bendraamžių jaučiasi tarsi baltos varnos, jiems nėra paprasta susirasti draugų. Skaityti sunku – o skaityti reikia ne tik lietuvių kalbos, bet ir matematikos, istorijos, geografijos pamokose! Nenuostabu, kad mūsų vaikams būdinga žema mokymosi motyvacija. Jei nesiseka, jei aplinka nepalaiko – vaikai užsidaro savyje, kenčia, pyksta… Penkios dienos ir viena naktis disleksijos stovykloje mano vaikui sustiprino pasitikėjimą savimi – mano sūnus sutiko bendraamžius, kurie patiria tuos pačius sunkumus. Ir pamatė, kokie jie visi šaunūs. Suprato, kad jis ne vienintelis truputį kitoks – ne blogesnis, tiesiog truputį kitoks. Bet gabus ir kūrybingas.“

Patikima partnerystė vaikams, turintiems disleksiją, atveria naujas patirtis

„Dyslexia centro“ ir Lietuvos aklųjų bibliotekos bendradarbiavimas prasidėjo dar sausį, kuomet biblioteka priėmė po savo stogu ką tik susikūrusią disleksijos iniciatyvą. „Virtualioje garsinių knygų platformoje elvis.labiblioteka.lt saugoma daugiau nei 12 tūkst. pavadinimų leidinių, daugiau nei 80 proc. įgarsintos privalomosios mokyklinės literatūros. Galime padėti disleksiją turintiems vaikams skaityti tas pačias knygas, kaip jų bendraamžiai“, pabrėžia Dalia Balčytytė.

„Nuo pat „Dyslexia centro“ egzistavimo pradžios svajojome apie vasaros stovyklą vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumų“, teigia „Dyslexia centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė. „Pasibaigus karantinui ir galbūt gresiant dar vienam visi vaikai patiria stresą ir nežinią dėl artėjančių mokslo metų, mokymosi formų bei metodų, kurie laukia. Disleksiją turintys vaikai šį nerimą jaučia dar stipriau. Jiems mokykla ir skaitymas yra didžiulis iššūkis. Liūdniausia, kad šie vaikai paprastai jaučiasi vieniši ir vieninteliai tokie, mąsto apie save kaip apie nevykėlius. Tėvai taip pat dažnai atsiriboja ir nesidalina patiriamais sunkumais. Ši stovykla – puiki proga vaikams susitikti ir suprasti, kad jie ne vieni, kad jie drąsūs ir protingi. Tai puiki proga susirasti draugų, kurie patiria tokius pačius sunkumus. Visi suaugę gerai žinome, kaip terapiškai veikia susitapatinimas su grupe, kuriai priklausai. Tuomet nesi vienišas“.