Nerimas ir pyktis yra tik keletas emocinių simptomų, kuriuos patiria vaikai su disleksijos sutrikimu. Šiame straipsnyje sužinosite, kaip jaučiasi disleksikai ir kuo jų patirtis skiriasi nuo tų, kurie nepatiri disleksijos keliamų iššūkių.

Nerimas

Nerimas yra dažniausias emocinis simptomas, kurį įvardija turintys disleksiją. Jie pastoviai jaudinasi dėl nuolatinio nusivylimo ir painiavos mokykloje, kada prasti rezultatai ir nuolaitinis nesėkmės pojūtis tampa kasdieniu palydovu.

Nerimas verčia žmones vengti visko, kas juos gąsdina. Disleksikas nėra išimtis. Tačiau daugelis mokytojų ir tėvų tokį vengimo elgesį klaidingai interpretuoja kaip tinginystę. Tiesą sakant, dislektikų mokyklinis pasyvumas, kaip pavyzdžiui, namų darbų neatlikimas, yra labiau susijęs su nerimu ir sumišimu, o ne su apatija ar tuo labiau tinginyste.

Pyktis

Daugelis emocinių problemų, kurias sukelia disleksija, kyla dėl nusivylimo mokykloje ar socialinėse situacijose. Mokslininkai pastebėjo, jog nusivylimas dažnai sukelia pyktį. Tai pastebima ir tad vaikų, turinčių disleksiją.

Akivaizdus disleksiko pykčio taikinys yra mokykla ir mokytojai. Tačiau taip pat dažnai disleksikas savo pyktį išlieja ant savo tėvų. Deja, tačiau dažniau motinos tampa disleksikų pykčio taikiniais.  Mokykloje vaikai su disleksijos sutrikima pyktį laiko užgniaužę, neleidžia jam išsiveržti. Tačiau jam patekus į saugią namų aplinką, šie labai stiprūs jausmai prasiveržia ir dažnai būna nukreipti į mamą. Ironiška, bet būtent vaiko pasitikėjimas mama leidžia jam išlieti pyktį. Tačiau tai labai vargina ir glumina tėvus, kurie desperatiškai stengiasi padėti savo vaikui.

Kai jaunuoliai sulaukia paauglystės, visuomenė tikisi, kad jie taps nepriklausomi. Įtampa tarp savarankiškumo lūkesčio ir išmoktos vaiko priklausomybės sukelia didelius vidinius konfliktus. Paauglys disleksikas naudoja savo pyktį, kad atitrūktų nuo tų žmonių, nuo kurių jaučiasi taip priklausomas.

Dėl šių veiksnių tėvams gali būti sunku padėti paaugliui, turinčiam disleksiją. Vietoj to, bendraamžių mokymas arba pašalinis suinteresuotas suaugęs žmogus gali geriau įsikišti ir padėti vaikui.

Savivertė

Atrodo, kad disleksiko savivertė yra labai pažeista nusivylimo ir nerimo. Pasak Eriko Eriksono, pirmaisiais mokyklos metais kiekvienas vaikas turi išspręsti konfliktus tarp teigiamos savivertės ir nepilnavertiškumo jausmo. Jei vaikams sekasi mokykloje, jie ugdys teigiamus jausmus apie save ir tikės, kad gali pasisekti gyvenime.

Jei vaikai susiduria su nesėkmėmis ir nusivylimais, jie pasijunta prastesni už kitus, o jų  pastangos nepateisina lūkesčių. Užuot jausdamiesi užtikrinti savimi ir produktyvūs, jie daugelyje situacijų susijusių su akademiniais pasiekimais, pasijunta negalintys valdyti situacijos, todėl jaučiasi bejėgiai ir nekompetentingi.

Tyrėjai sužinojo, kad kai tipiškai besimokantiesiems pasiseka, jie už sėkmę save pagiria ir ivertina. Kai jiems nepavyksta, tai bųna akstinas labiau stengtis. Tačiau jei disleksikui pasiseka, jis greičiausiai savo sėkmę sieja su tik sėkme.O kai jam nepavyksta, jis paprasčiausiai laiko save kvailu ir tai priima kaip savaime suprantamą dalyką.

Tyrimai taip pat rodo, kad šis nepilnavertiškumo jausmas išsivysto sulaukus dešimties metų. Po šio amžiaus tampa itin sunku padėti vaikui susikurti teigiamą savivertę. Tai yra stiprus ankstyvos intervencijos argumentas.

Depresija

Depresija taip pat yra dažna disleksijos komplikacija. Nors dauguma disleksikų neserga depresija, vaikai su tokiais mokymosi sunkumais turi didesnę riziką patirti stiprų liūdesį ir skausmą. Galbūt dėl ​​žemos savivertės disleksikai negali būti atsparūs aplinkinių kritikai ir ją priima tiesiogiai.

Tačiau depresija sergantys vaikai ir paaugliai dažnai turi kitokius simptomus nei depresija sergantys suaugusieji. Mažai tikėtina, kad depresija sergantis vaikas bus mieguistas ar nekalbės apie liūdesį. Vietoj to jis ar ji gali tapti aktyvesnis arba netinkamai elgtis, kad nuslėptų skausmingus jausmus. Užmaskuotos depresijos atveju vaikas gali neatrodyti akivaizdžiai nelaimingas. Tačiau tiek vaikai, tiek suaugusieji, sergantys depresija, paprastai turi tris panašias savybes:

• Pirma, jie linkę turėti neigiamų minčių apie save, t.y. labai žemą savivertę.
• Antra, jie linkę neigiamai žiūrėti į pasaulį. Jie mažiau linkę mėgautis teigiama gyvenimo patirtimi. Dėl to jiems sunku linksmintis.
• Galiausiai, daugumai depresija sergančių jaunuolių sunku įsivaizduoti ką nors teigiamo apie ateitį, nemato perspektyvų, neturi norų, svajonių.  Depresija sergantis disleksikas ne tik patiria didelį skausmą dabartiniuose išgyvenimuose, bet ir besitęsiančią nesėkmę priima kaip neisvengiamą duotybę.

Šeimos problemos

Kaip ir bet kuri specialių poreikių būklė, disleksija turi didžiulį poveikį vaiko šeimai. Tačiau, kadangi disleksija yra nematomas sutrikimas, šie padariniai dažnai nėra pastebimi.

Disleksija paveikia šeimą įvairiais būdais. Vienas iš akivaizdžiausių yra brolių ir seserų konkurencija. Nedisleksiški vaikai dažnai pavydi disleksiškam vaikui, kuriam skiriama daugiausiai tėvų dėmesio, laiko ir pinigų. Ironiška, bet disleksiškas vaikas šio dėmesio nenori. Tai padidina tikimybę, kad jo poelgiai bus prieštaraujantys kitiems šeimos vaikams.

Specifinė raidos disleksija pasireiškia šeimose. Tai reiškia, kad vienas arba abu vaiko tėvai galėjo turėti panašių problemų mokykloje. Susidūrę su vaiku, turinčiu problemų mokykloje, disleksiški tėvai gali reaguoti vienu iš dviejų būdų. Jie gali neigti disleksijos egzistavimą ir manyti, kad jei vaikas tiesiog prisisegtų, jam ar jai pasiseks. Arba tėvai gali iš naujo išgyventi savo nesėkmes ir nusivylimus per savo vaiko patirtį mokykloje. Tai sugrąžina galingas ir bauginančias emocijas, kurios gali trukdyti suaugusiojo tėvystės įgūdžiams.