Spalis Lietuvos mokyklose vis dažniau tampa mėnesiu, kai kalbama ne tik apie mokymosi rezultatus, bet ir apie tai, kodėl vieniems vaikams skaityti ir rašyti sekasi lengvai, o kitiems tam reikia gerokai daugiau pastangų. Visą mėnesį šalyje vyksta kampanija „Spalis – disleksijos supratimo mėnuo“, kurią organizuoja „Dyslexia centras“.

Jau ketvirtą kartą Lietuvos mokyklos kviečiamos savo bendruomenėse kalbėti apie disleksiją: rengti edukacines veiklas vaikams, mokymus pedagogams, diskusijas su tėvais, dalintis informacija bei prisijungti prie tarptautinės iniciatyvos „Go Red for Dyslexia“.

Šios iniciatyvos simbolis – raudona spalva. Ji pasirinkta neatsitiktinai. Mokykloje raudona ilgą laiką buvo siejama su klaida – raudonu rašikliu taisomais sąsiuviniais, pabrauktais netikslumais ir taisymais. Tačiau disleksiją turinčiam vaikui dažnos skaitymo ar rašymo klaidos nebūtinai reiškia neatidumą ar pastangų stoką. Todėl per „Go Red for Dyslexia“ raudona tampa ne klaidos, o supratimo, palaikymo ir solidarumo spalva.

Disleksija – ne gebėjimų stoka

Per pastaruosius metus visuomenės supratimas apie disleksiją pastebimai keičiasi. Vis daugiau tėvų ir pedagogų žino, kad tai nėra tingėjimas, motyvacijos stoka ar žemesnio intelekto požymis.

Disleksiją turintis vaikas gali puikiai suprasti informaciją, turėti turtingą žodyną, originalių idėjų, stiprius matematinius, kūrybinius ar kitus gebėjimus, tačiau kartu skaityti lėčiau, sunkiau automatizuoti skaitymą, dažniau klysti rašydamas ar greičiau pavargti dirbdamas su ilgu tekstu.

Todėl vienas svarbiausių dalykų, kurį apie disleksiją turėtų žinoti visa mokyklos bendruomenė, yra labai paprastas: sunku skaityti nereiškia sunku mąstyti.

Vaikui, patiriančiam skaitymo ir rašymo sunkumų, dažnai reikia ne mažesnių reikalavimų, o kitokio kelio iki to paties tikslo. Vienam padės daugiau laiko užduočiai, kitam – aiškiai suskaidyta instrukcija, galimybė išklausyti tekstą, technologinės priemonės ar mažesnis kopijavimo krūvis.

Tokie pritaikymai nėra privilegija. Jie leidžia atskirti, ką iš tiesų norime įvertinti – vaiko skaitymo tempą ar jo žinias.

Praktinis vadovas pradinių klasių mokytojui

Šių metų Disleksijos supratimo mėnuo sutapo ir su dar viena svarbia naujiena – lietuviškai išleista Filippo Barberos knyga „Disleksija. Pradinė mokykla. Ką daryti (ir ko nedaryti)“.

Knygos leidėjas Lietuvoje – „Dyslexia centras“. Ji parengta kaip praktinis vadovas pradinių klasių pedagogui, kasdien susiduriančiam su konkrečiomis situacijomis klasėje.

Leidinyje nagrinėjama 14 realių mokyklinių situacijų: vaikas skaito lėtai, nespėja kartu su klase, neįsimena išmoktų dalykų, sunkiai supranta perskaitytą tekstą, negali sklandžiai nurašyti nuo lentos, neranda reikiamo žodžio, pamiršta užduotis, sunkiai planuoja laiką, praranda motyvaciją ar pasiduoda dar nepradėjęs. Disleksija_1_val_mokyklos_pedag…

Kiekvienu atveju siūloma žvelgti ne per vieną universalią taisyklę, o klausti, kokia kliūtis trukdo būtent šiam vaikui ir kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia. Knygoje pateikiamos praktinės kryptys – ką mokytojui verta daryti, ko geriau vengti ir kaip pritaikyti mokymą taip, kad vaikas galėtų mokytis neprarasdamas motyvacijos ir pasitikėjimo savimi.

Tai ypač svarbu, nes ne visos iš pirmo žvilgsnio logiškos priemonės vaikui padeda. Pavyzdžiui, lėtai skaitančiam mokiniui vien nurodymas „skaityk daugiau“ nebūtinai išspręs problemą. Kartais veiksmingiau parinkti tikslingus pratimus, suteikti saugią skaitymo aplinką, išvengti viešo skaitymo prieš klasę ar koreguoti užduoties apimtį. Disleksija_1_val_mokyklos_pedag…

Lietuviško leidimo teisės „Dyslexia centrui“ suteiktos pagal susitarimą su Italijos leidykla Edizioni Centro Studi Erickson, su kuria ir toliau planuojama bendradarbiauti bei išleisti dar daugiau literatūrios šia tema.

Suprasti – reiškia keisti kasdienybę

Disleksijos supratimo mėnuo nėra vien proga pakabinti plakatą ar apsirengti raudonai. Jo esmė – paskatinti mokyklas pažvelgti į kasdienes praktikas: kaip pateikiamos užduotys, kaip vertinami mokiniai, kaip reaguojama į klaidas ir ar vaikas turi galimybę parodyti tai, ką iš tiesų moka.

Per ketverius metus žodis „disleksija“ Lietuvos mokyklose tapo gerokai labiau atpažįstamas. Kitas žingsnis – kad kartu su šiuo žodžiu atsirastų ir supratimas, ką galima daryti kitaip.

Todėl spalio pabaigoje verta savęs paklausti ne tik:

Ar aš žinau, kas yra disleksija?

Bet ir:

O ką apie disleksiją sužinojai tu – ir ką nuo rytojaus dėl to darysi kitaip?